Teksto autorius: Andrius Užkalnis
Atsimenu, kažkada pirmą kartą išsinuomojau „Toyota C-HR“, nes man labai siūlė nuomos bendrovė – sakė: Andriau, tu turi šitą pabandyti, mes neseniai ją gavome, imk ir pabandyk, mes čia negalime atsidžiaugti. Tu turi pabandyti, sakė jie.
Aš pabandžiau – ir tai buvo kitos kartos mašina, naujojo tūkstantmečio automobilis: ne tik išlankstytas, išpjaustytas, aštriai skulptūrinių formų, atrodantis ir kaip grėsminga ir greita mašina, ir kaip žaislas transformeris, bet ir keistai judėjo, manevringas kaip paspirtukas, beveik vietoje apsisukantis, ir stabilus kaip velnias, prilipęs prie kelio. Būna, kad apie daiktus sakoma: „visiems ir niekam“, tai ši mašina buvo labai daugeliui, bet tikrai ne niekam. Ji buvo rinkinys privalumų be trūkumų, ir būtent todėl, man regis, jų ir pardavė neįtikėtiną skaičių – Europoje 400 000 nuo 2016 metų.
Ir būtent todėl dabar Kalėdų Senelis atnešė atnaujintą 2020 m. modelį, ir jis dar dinamiškiau atrodo: vėl kaip iš plieninio pieno plaukęs, kaip tas terminatorius, kuris iš karšto metalo susirenka į robotą. Tai labai tinkamas automobilis tai kartai, kuri yra mačiusi „Terminatorių“ (visus flmus). Kažkas jame yra žaviai įžūlaus. Tokia lengva graži drama. Kaip graži moteris, kuri žino, kad yra graži, ir gali sau daugiau leisti, nes iš jos beveik tikimasi tam tikro akiplėšiškumo ir normų nepaisymo.
Taigi – privalumai be trūkumų. Kas yra privalumai be trūkumų? Tai ir džipas, ir miestui tinkamų gabaritų. Jį net Vilniaus požeminėse galima pastatyti. Ir stabilus, bet ne sunkus kaip autobusas. Ir miesto automobilis, ir ilgose kelionėse nevarginantis, ir netriukšmingas. Ir greitas, ir dinamiškas, ir kartu ekonomiškas. Kažkada buvo toks siužetas: „Radioshow“ personažai viename siužete bandė pirkti važinėtą automobilį turgelyje ir įsiutino asocialų pardavėją savo prašymais – ir kad trauktų, ir kartu kad taupesnė būtų, ir tas turgelio pardavėjas rėkdamas apsispręsti liepė. Nes tais laikais dar nebuvo „C-HR“.
Dar šio automobilio didelis patrauklumas toks, kad jis beveik neprašė degalų ir toliau nenumato jų prašyti. Kaip ta graži moteris, kurios savivertė pakankama, kad nereikalautų deimantų arba bent jau nekeltų ultimatumų: prašau man skaidrių akmenukų, nes taip pasijusiu vertinama. Kodėl džipą lyginu su moterimi? Gal šiuo atveju todėl, kad į jį tikrai gražu žiūrėti. Jo formos beveik paaugliškos, bet labai proporcingos, kaip jaunos gražuolės su šortais ir sportbačiais.
Grįžtant į mūsų pasaulį – taip, „C-HR“ taupumas buvo ir liko legendinis, ir mieste, ir greitkelyje, bet, nepaisant to, jis visiškai neatrodo esąs hibridas. „C-HR“ kaip absoliučiai normalus automobilis: prilieti – ir pajuda, jokio galvojimo, jokio laukimo, jokios pauzės. Jokių senųjų hibridų trūkumų. Tada aš pamaniau, kad tai automobilis, kuris neerzina, kuris klauso. Prisimenu, mano draugas kažkada pirko naują kompiuterį vietoj seno stringančio, ir sakė: žinai, koks jausmas, kompiuteris klauso?
Dabar bus du hibridiniai modeliai – 1,8 l (122 arklio galių) ir 2,0 l (184 arklio galių). Pastarasis dabar yra „C-HR“, tik pavaikščiojęs į sporto klubą, užsipumpavęs ir dar smarkesnis, su vis dar pasakiškai mažais CO2 kiekiais, nuo 118 g/km.
Kaip tinka karštam jaunuoliui (arba panelei, jeigu jau pradėjom lyginti mašinas su moterimis), tai jis, žinoma, visąlaik įsikibęs telefono – tiek „iPhone“, tiek „Androidai“ prisijungia per „Apple Carplay™“ ir „Android Auto™“. Jei matėt, kaip tai veikia, – tai nuostabu: pavyzdžiui, telefone suplanuotą navigaciją be jokio vargo išmeta tiesiai į automobilio ekraną (nors jis ir savo navigaciją turi). Telefono muziką galima groti per automobilio garsiakalbius. Žinutes galima matyti telefono ekrane. Visi tokie dalykai.
Tai automobilis, kuris, tik išleistas iš gamyklos (jei tik turėtų rankas), susirastų gražų peizažą ir pasidarytų asmenukę.
Išbandykite C-HR Sužinokite daugiau
