- Šiaip visada buvau prie meno, maniau, kad būsiu kokia dailininkė. Baigiau fotografijos mokyklą. Bet man visą laiką patiko senoviniai automobiliai, retro dalykai. Ir kaip tik tėvukas nusipirko du automobilius „Ford Escort“, kurie jam priminė jaunystę, ir vieną padovanojo man – tuo metu man suėjo 18-ka ir laikiausi vairavimo teises. Man buvo labai smagu juo važinėti, tačiau ėmė nepatikti jo išvaizda – pradėjau galvoti, kad reikia kažką keisti. Taip po truputį, po truputį ir prasidėjo (juokiasi). Visokie ratų kaitaliojimai, automobilio patvarkymai po nedidelių avarijų.
- Polinkis krapštytis prie automobilių, matyt, atėjo iš šeimos – mačiau, kad tėtis pats viską darosi, tad ir aš galvojau, kodėl negaliu visko tvarkytis pati. Be to, visada turėjau žmogų šalia, kuris gali pamokyti.
- Baigiau fotografiją, bet fotografe taip ir nedirbau. Netikėtai gavusi pasiūlymą, įsidarbinau išvežiotoja automobilių detalių parduotuvėje. Svajojau padirbėti autoservise, nes norėjau ne tik išvežioti detales, bet ir suprasti, kaip viskas veikia. Taip nutiko, kad vienas servisas, kuriam pristačiau detales, pasiūlė man tapti detalių tiekėja. Sutikau net nesvarsčiusi. Padirbėjusi ten ir dar keliose vietose, gavau pasiūlymą dirbti „Tokviloje“ – ieškojo kėbulų remonto asistentės. Na o vėliau tapau kėbulų remonto serviso vertintoja–konsultante.
- Labai džiaugiuosi, kad galiu pagilinti savo žinias ne tik iš techninės pusės (apie važiuokles ir pan.), bet ir kas susiję su kėbulais, jų dažymu. „Tokviloje“ pamačiau ir kitokią darbo pusę nei ankstesniuose servisuose – tai man tikrai įdomu. Labai didžiuojuosi, kad dirbu šioje įmonėje.
- Tiesą pasakius, šiame darbe nepajutau tokios reakcijos. Pripažinkim, čia kitas lygis – tiek klientų, tiek darbuotojų. Kituose servisuose būdavo taip: „tu esi moteris, aš su tavim nekalbėsiu“. Turėdavau aiškinti, kad išmanau tiek pat, kiek priėmėjas.
- Kaip minėjau, pirmasis automobilis buvo 1985 metų „Ford Escort“, su kuriuo, deja, po poros metų teko atsisveikinti, nes jį „suvalgė“ rūdys. Kadangi tėtis matė, kaip man patiko tas automobilis, padėjo surasti tokį patį, tik geresnės būklės ir komplektacijos. Tuomet prasidėjo didieji projektiniai darbai su šiuo automobiliu, trunkantys jau šešerius metus. Tai mano sezoninis automobilis, skirtas vasarai. Automobilių žiemai turėjau daug – mėgdavau juos keisti, nusipirkdavau kokią „lupeną“, susitvarkydavau ją su draugais ir važinėdavau, kol neiškrisdavo koks tiltas. Dabar kurį laiką pasilikau prie „Toyota Corolla“ – ji sena, bet man labai patinka, jos pakanka mieste, ją lengva tvarkyti. Dar ir motociklo teises laikausi, motociklą jau turiu. Noriu gyvenime kuo daugiau transporto rūšių išbandyti.
- Dalyvavau du kartus, norėjau išbandyti savo jėgas čia. Antrasis kartas buvo sunkokas, nes teko 8 valandas vairuoti. Tai didelis darbas ir nuovargis, nes juk veži dar keturis žmones – esi atsakinga. Buvo incidentų, bet bendrai tikrai buvo smagu. Šįkart važiavome su kolegėmis – tuo pačiu pagerinome ir mūsų santykius, nes juk per dieną dirbame skirtingose vietose.
- Taip, automobiliai reikalauja daug laiko, nes visus reikia prižiūrėti ir tvarkyti – ir savo, ir šeima paprašo, ir draugai. Mėgstu fotografuoti, dabar daugiausia fotografuoju juostiniu fotoaparatu. Man labai patinka tikros, popierinės nuotraukos paėmimas ir pasižiūrėjimas. Tai visai kitoks jausmas nei žiūrėti į nuotrauką ekrane. Taip pat, kai turiu laiko, tapau paveikslus. Esu savamokslė. Tapau akrilu, daugiausia žmonių kūnus ir lapus – tai man labai gražiai besiderinantys dalykai. Esu piešusi ir automobilius. Dažniausiai mano paveikslai iškeliauja pas draugus.
- Svajoju apie nuosavus namus su erdviu garažu (juokiasi). O visą kitą, ko man labai reikia, turiu.
