SVARBU! Tokvilos salonas Žalgirio g. 122 – ATSINAUJINO!
Andrius Užkalnis: „Apie naudotus automobilius ir kodėl man jie geresni už naujus“
- Titulinis
- Apie Tokvilą
- Naujienos
Andrius Užkalnis: „Apie naudotus automobilius ir kodėl man jie geresni už naujus“
Kaip jūs visi (arba daugelis) pastebėjote, mudu su Fausta keliaujame po Europą (ir galbūt pasaulį, nes yra tokia mintis dar ir į Angliją nuvažiuoti, kai praeis žiema ir atšils orai, o Anglija jau nebe Europa, tai dėl to būtų pasaulis; maža to, toks pasaulis, kuriame pragyvenau labai didelę savo sąmoningo gyvenimo dalį, nors gal ir ne pačią sąmoningiausią).
Dabar prašau visus „Toyotų“ priešus ir heiterius trumpam apsiraminti (tokių yra – ateina prie kiekvieno teksto, jiems vis reikia sakyti, kad „o tu nenori pabandyti normalios mašinos?“, tai aš turiu atsakymą: o jūs nenorite pabandyti kokios nors normalios lektūros? Kodėl jūs ateinate manęs skaityti?), kaip ir prašau apsiraminti reklamos priešus, nes mus remia dideli „Toyotų“ pardavėjai „Tokvila“, iš kurių ir yra mūsų išpaišytas automobilis su užrašais apie Leščiauskaitę bei Užkalnį ir kad mašinoje yra Fausta, Andrius, Oregonas ir Arizona. Tai, suprantat, čia kalbėsiu kai ką iš teigiamos pusės.
Iš tiesų tai ta „Toyota C-HR“, kurią pasiėmėme, yra mudviejų su Fausta labai mėgstamas automobilis, kažkada jį nuomodavomės trumpam laikui ir man ligi šiol jis yra gražiausias iš „Toyotų“ (na, gal dar patiktų ir „Land Cruiseris“, bet visgi reikia ir apie dydį galvoti, ir apie kuro sąnaudas: šiuo metu jos fantastiškos, net su nepigiu itališku benzu, kuris susilygino su lietuvišku arba su kuriuo susilygino lietuviškas, mums išeina su pilnai prikrauta mašina po maždaug dešimt eurų už 100 kilometrų; ši mašina, kuri yra hibridas, ima apie šešis litrus benzino, bet čia kai greitkeliu yra pastoviai 130 kilometrų per valandą; jei važiuojame 90 kilometrų per valandą, ji ne tik kad beveik neima benzo, bet, atrodo, pradeda jį gaminti, tačiau kai važiuojame po daugiau nei tūkstantį kilometrų per dieną, tai 90 kilometrų per valandą nėra variantas).
Ai, dar kažkas klausė: „O jūs nenorite elektromobilio?“ Atsakymas – ne, ačiū, nenorime. Be to, jūs gal nebuvote Italijoje, nes ten elektromobilis kelionėms nėra tinkamas (nebent namie įsikrovinėti ir vakare grįžti), šalis kol kas nėra girdėjusi apie įkrovimo stoteles, nežinau, kaip jums, bet man visai tinka.
Tas automobilis, kurį pasiėmiau, nutraukęs nuo jo apklotą, yra iš naujo centro Savanorių prospekte 274, Vilniuje. Kadangi domiuosi atminties technika, tai pasakysiu, kad numerį 274 yra labai lengva prisiminti (bent jau man): 747 yra mėgstamiausias „Boeing“ lėktuvas, o kadangi Vilniuje dar nėra 747 namo numerio Savanorių prospekte, tai yra du septyni keturi, be to, 74 buvo visų Vilniaus telefonų numerių Antakalnyje pradžia. Dabar jūs niekada nebepamiršite šito numerio. Du septyni keturi.
O dar aš esu gyvenęs Savanorių prospekto 74 name, tik buto nesakysiu, nes gerbėjai nukaišys gėlėmis ir trukdys dabartiniams gyventojams.
Salonas, kaip jie sako, yra kaip stadionas. Išstatytos dešimtys mašinų – per du aukštus. Čia mažai važinėti, patvirtinti bei patikrinti automobiliai ir jie visi sulindę po stogu (žinote, kaip būna kartais, kad naujos mašinos gražiai po stogu, o tos, kurios padėvėtos, tai lauke, po sniegu ir lietumi, tai va čia ne taip). Čia kiekvienai mašinai šilta ir gera, kaip joje bus gera jums, kad ir kur bevažiuotumėte.
Ir mašinos atrodo kaip naujos – gali tik iš kainos pasakyti ir, aišku, prisikišęs pamatyti, kad viršutinis lako sluoksnis nebe toks švytintis lyg deimantas, kaip visiškai naujos mašinos, ir iš to gali spręsti, kad mūsų C-HR yra pabuvusi keliuose vienerius metus ir prabėgusi 20 tūkstančių (nesakau, kad Lietuvoje nevažinėta, kad buvo prieš tai Vokietijoje ir bobutė važinėjo tik į bažnyčią sekmadieniais; gal ji ir buvo Vokietijoje, bet ne pas tą bobutę), tačiau jau iš metro neatskirtumėte.
Man „Tokvila“ sakė, kad kai kurie pirkėjai lieka nesupratę: „O tai čia tipo naujos mašinos? Gi parašyta, kad salonas Savanorių prospekte 274 yra apie naudotas?“ Naudotos, bet patikrintos nuo iki, tai yra jie tikrina iki 50 vietų ir detalių, ir funkcijų mašinoje, nes kitaip nelabai galėtų, kadangi duoda dvejų metų garantiją (ir pagalbą kelyje 24/7), bet geriausias dalykas, kuris man yra absoliučiai jėga, – žiūrėkit: jeigu prižiūri mašiną pas „Toyotų“ dilerius, jeigu viskas pagal tvarkaraštį ir reikalavimus, jei iki 185 tūkstančių kilometrų skaitliuke, tai garantija yra dešimt metų. Žinoma, kaip visada su garantija, susidėvinčios detalės ir padangos yra savininko išlaida, bet jei „Toyotų“ dileriai ja rūpinasi, tai dešimt metų ir ramumas širdyje.
Man atrodo, kad jie turi turėti labai didelį pasitikėjimą savo mašinomis, jeigu gali taip garantuoti. Greičiausiai turi būti gana dideli parduodami kiekiai, eksploatuojami ilgą laiką, ir kažkoks jausmas, kad jie gali numatyti tų mašinų gyvenimą dešimtmečiui.
O kodėl geriau važinėta negu nauja? Taip kažkada skaičiau Anglijoje: specialistai aiškino, kad jeigu ir būna kokių smulkmenų, jos išlenda per pirmąjį pusmetį, ir kai perki truputėlį pavažinėtą automobilį, gauni labai didelę nuolaidą („Nuvertėja penkiais tūkstančiais, vos išvažiavęs iš dilerio“, – aiškino tada) ir praktiškai tą pačią mašiną. Gali džiaugtis geriausia verte už pinigus.
Ir dar vienas dalykas: tas mašinas pamatai ir gali pirkti. Dabar, kai pasaulyje tiek sutrikusių tiekimo grandinių ir vėluoja viskas, – jūs pagalvokite, net „iPhone“ vėluoja, – galimybė imti iš karto yra jėga bei patogumas. Pamatai ir imi. Mes gyvename staigaus pasitenkinimo amžiuje ir kartais, kaip mano atveju, nenorime laukti.
Dar man patiko, kad viską papasakojo apie mašiną kaip apie naują ir pamokė. Ar dar kažko nemokėjau? Na, taip. Pagaliau, po daugelio metų, tiksliai žinau, kaip naudoti autopilotą. O Fausta, beje, jo nenori naudoti, nes ją nervina autopilotai apskritai. Bet negaliu skųstis – čia ir jos mašina.
Autorius: Andrius Užkalnis
Tokvila naujienas sužinokite pirmieji!
